Apie peles ir žmones

Amerikiečių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Johno Steinbecko apysaka „Apie peles ir žmones“ pirmą kartą išleista 1937 metais. Tai pasakojimas apie du klajūnus, didžiosios krizės metais ieškančius atsitiktinio darbo Kalifornijos slėnyje. Du bičiuliai – smulkaus sudėjimo atsargus ir protingas Džordžas ir nepaprastai fiziškai stiprus, bet nedidelio protelio Lenis – nusisamdo sezoniniams lauko darbams šalia upės įsikūrusioje turtingoje fermoje. Abu vyrai ketina užsidirbti pinigų ir įgyvendinti savo svajonę – nusipirkti žemės lopinėlį, auginti triušius ir gyventi be jokių rūpesčių.

Vis dėlto savo jėgos nesuprantantis ir jos nevaldantis kvailelis Lenis nuolat patenka į skaudžias situacijas su gyvūnais ir žmonėmis. Galiausiai vieną dieną fermoje įvyksta tragedija, amžiams supynusi Džordžo ir Lenio likimus. 

Apysakoje išskiriami keli pagrindiniai motyvai: žmonių susvetimėjimo, vienatvės, apgailėtinos moterų teisių būklės JAV ir tikros, stiprios draugystės išskirtinumo.

„Apie peles ir žmones“ tapo vienu populiariausių Johno Steinbecko kūrinių. Pagal knygą buvo sukurti du filmai – 1939 metais (rež. L. Milestone‘as) ir 1992 metais (rež. G. A. Sinise‘as).

Apie autorių

Johnas Steinbeckas (1902–1968)  – vienas reikšmingiausiųjų XX a. pirmosios pusės amerikiečių rašytojų. 1962 metais jis apdovanotas Nobelio literatūros premija už „realistinį, o kartu ir fantazijos kupiną pasakojimo būdą“.

Puikiai visam pasauliui žinomi jo kūriniai „Tortilijų kvartalas“, „Apie peles ir žmones“, „Rūstybės kekės“, „Mūsų nerimo žiema“.